~~~~✵~~~~
" - Taip, Vladimirai, Žmogaus mintis turi nepranokstamos energijos. Daugelį tokios energijos kūrimo apraiškų žmonės laiko kerais arba mano, kad tai stebuklai, kuriuos, anot jų, daro Aukštesniosios jėgos.
Pavyzdžiui, yra stebuklingų ikonų. O kodėl jos ūmai pasidarė stebuklingos? Kodėl staiga tapo stebuklinga medinė lenta su žmogaus nutapytu atvaizdu? Taip įvyksta tada, kai žmogus, tapantis ikoną, įdeda į ją daug psichinės energijos. Paskui tie, kurie į ją žiūri, prideda savosios. Ikona, prie kurios visi meldžiasi, tai ikona, į kurią įdėta daug žmonių minties energijos.
Senovėje ikonų tapytojai žinojo, kokios yra energijos galios. Ketindami imtis šio darbo, meistrai pirmiausia badaudavo, valydavo organizmą, nuo visokių nereikalingų atliekų ir taip stiprindavo savo mintis. Paskui jie pasiekdavo būseną, kurią galima nusakyti kaip nutolimą nuo aplinkos, abejingumą jai ir koncentruodavo savo energiją tik į vieną darbą - ikonos tapymą. Kai ikona būdavo visiškai baigta, meistrai ilgai žiūrėdavo į tai, ką sukūrė. Štai todėl ir pasitaikydavo stebuklų.
Būna, kas žmonės regi nepaprastus reginius, vienokius ar kitokius angelus. Tačiau atkreipkite dėmesį, žmonės visada mato tik tai, apie ką galvoja. Visada regi tik tų esybių pavidalus, kuriomis tiki.
Krikščionys, pavyzdžiui, regi tik savo šventuosius. Musulmonai - tik savo. Šitaip būna todėl, kad jie regi tai, kas suprojektuota jų pačių arba kolektyvinės minties.
Dar prieš pusantro tūkstančio metų buvo žmonių, kurie suprato minčių energijos galią ir savybes. Jie kūrė apie tai sakmes. Nori, aš vieną tokią papasakosiu?
- Noriu.
- Senovinę kalbą joje pakeisiu šiuolaikine, ir daiktus, kurie minimi, pakeisiu šiuolaikiniais, kad būtų lengviau suprasti. Tik pasakyk, ką šiandien dažniausiai daro vyras, kuris nebe pirmi metai vedęs? Ką jis veikia, kai grįžta namo?
- Na, dauguma vyrų, jeigu negeria, sėdi prie televizoriaus, skaito laikraščius. Gali išnešti šiukšles, jei žmona paprašo.
- O moterys?
- Taigi aišku ką daro moterys - virtuvėje gamina vakarienę, paskui plauna indus.
- Aha. Dabar bus lengva senovinę sakmę paversti šiuolaikine.
* * *
Gyveno kartą du paprasti žmonės: vyras ir moteris, Jelena ir Ivanas.
Pargrįžta vyras iš darbo, atsisėda ant fotelio prie televizoriaus, skaito laikraštį. Jo žmona Jelena verda vakarienę. Paduoda vyrui valgį ir niurna, kad jis namuose nieko doro nepadaro, pinigų mažai uždirba... Ivaną žmonos niurnėjimas erzina. Teisybė, šiurkščiais žodžiais jis neatsikerta, tačiau pats vis galvoja: "Kokia ji apsileidusi, niurgzli ir dar mane moko. O juk tuoj po vestuvių buvo visiškai kitokia, graži meili."
Vieną kartą, kai niurzganti žmona pareikalavo, kad Ivanas išneštų šiukšles, jis nenorom atsitraukė nuo televizoriaus ir išėjo į kiemą. Grįždamas stabtelėjo prie namo durų ir mintyse kreipėsi į Dievą:
- Dieve mano, Dieve mano! Nekaip mano gyvenimas susiklostė. Nejaugi visą savo gyvenimą turėsiu vargti su tokia niurgzlia ir negražia žmona? Argi tai gyvenimas? Tikra kankynė!
Ir ūmai Ivanas išgirdo tylų Dievo balsą:
- Sūnau, galėčiau tau padėti, jei kitą žmoną duočiau tau - dievaitę dailią, bet kai kaimynai pamatytų taip netikėtai pasikeitusį likimą tavo, prarastų amą iš nuostabos. Žinai, verčiau padarykime šitaip: aš tavo žmoną keisiu po truputį, dievaitės dvasią po truputį jai įdiegsiu ir išvaizdą suteiksiu gražesnę. Tačiau atmink, jei nori gyventi šalia dievaitės, tavo elgesys juk irgi turi būti vertas dievaitės.
- Dieve, ačiū. Kiekvienas vyras dėl dievaitės gali pakeisti savo elgesį. Tik pasakyk, kada pradėsi keisti mano žmoną?
- Truputį pakeisiu tuojau pat. Paskui kas valandėlę keisiu ją į gera.
Parėjęs namo, Ivanas tuoj į minkštą fotelį įsėdo, pasiėmė laikraštį ir televizorių vėl įsijungė. Va tik skaityti jam nesinori, nerūpi kažkodėl ir kinas, taip knieti žvilgtelėti - ar jau pasikeitė žmona nors truputėlį.
Jis atsistojo, duris virtuvės atidarė, pečiu atsirėmė į staktą ir ėmė atidžiai stebėti žmoną. O ji stovėjo nugarą į jį ir plovė indus, nes po vakarienės jie liko dar nesuplauti.
Ūmai pajutusi vyro žvilgsnį, Jelena atsigręžė į duris. Jų žvilgsniai susitiko. Ivanas nužvelgė Jeleną nuo kojų iki galvos ir mintyse atsiduso: "O ne, nesikeičia žmona manoji anei kiek."
Jelena matė, kad vyras jai neįprastai atidus, bet nieko nesuprato. Tik plaukus pasitaisė, raudonis plykstelėjo skruostuos jai, ir paklausė:
- Ko tu, Ivanai, šitaip atidžiai žiūri?
Nesugalvojo vyras, ką jai pasakyti, sumišo irnė pats nepajuto, kaip atsakė:
- Gal tau padėti suplauti indus? Va kažkodėl pamaniau...
- Tu? Indus? Man padėti norėtum? - paklausė tyliai nustebusi žmona ir greitai nusirišo ištepliotą prijuostę, - matai, jau suploviau.
"Tik pamanykit, akyse ji keičias, - Ivanas pagalvojo, - ūmai gražesnė pasidarė".
Ir ėmė šluostyti indus.
Rytojaus dieną tuoj po darbo namo Ivanas parskubėjo. Ak, nekantravo pažiūrėti, kaip jo žmona bambeklė palengva dievaite virsta.
"O gal jinai šįvakar jau beveik dievaitė? Tik aš toks kaip ir ankščiau, aš nepasikeičiau nė kiek. Dėl visa ko gėlių nupirksiu, kad prieš dievaitę neatrodyčiau stuobrys."
Vos namuose duris atvėręs, apstulbo jis tarytum užkerėtas. Jelena priešais jį stovėjo su išeigine suknele, su ta, kurią gal prieš metus jisai nupirkęs buvo. Plaukai tvarkingai sušukuoti ir kaspinas plaukuos. Sumišęs nevikriai atkišo gėles, neatitraukdamas akių.
Jelena paėmė gėles ir aiktelėjo tyliai, ir išraudo, nuleidusi blakstienas.
"Ak, nuostabios blakstienos tų dievaičių, Jinai - dievaitė! Koks švelnumas! Koks jos nepaprastas vidinis grožis, kokia jinai stotinga!"
Pažvelgęs kambarin Ivanas aiktelėjo tyliai, kad ant stalo šventiškas servizas, ir žvakės dega dvi, ir taurės stovi, ir valgių dieviški kvapai...
Kai jis už stalo atsisėdo, Jelena atsisėdo priešais, bet tuoj pašoko:
- Dovanok, aš užmiršau televizorių įjungti, o va ir laikraščiai nauji.
- Nereikia televizoriaus, o laikraščių taip pat skaityti nesinori, - atsakė nuoširdžiai Ivanas. - Geriau papasakok, kaip tu norėtumei rytoj praleisti dieną, nes juk šeštadienis rytoj.
Visai apstulbusi Jelena jo paklausė:
- O tu?
- Matai, proga man pasitaikė: du bilietus į teatrą nupirkau. Tačiau pirmiausia gal sutiksi su manim pavaikštinėti po parduotuves. Jei mes jau einam į teatrą, tai ne pro šalį bus nueiti į parduotuvę ir nusipirkti teatrui tinkamą suknelę.
Kad kiek, Ivanas būtų ir išdrožęs slaptinguosius žodžius: "dievaitei tinkamą suknelę", sumišo, pažvelgė į ją ir aiktelėjo vėl. Dievaitė priešais jį sėdėjo. Spindėjo veidas jai iš laimės, ir blizgėjo akys. Lengva šypsena lyg slėpė klausimą nebylų.
"O Dieve, koks gražumas tų dievaičių! Jei taip toliau gražės jinai kas dieną, ar aš įstengsiu būt jos vertas? - taip Ivanas mąstė, ir staiga kaip žaibas jį mintis nuvėrė: - Suspėti reikia! Taip, suspėt, kol dar šalia dievaitė. Turiu jos paprašyti, melsti, kad susilauktume vaikelio. Vaikelis būtų mudviejų - ir mano, ir gražiausios iš dievaičių."
- Ivanai, apie ką mąstai? Matau iš tavo veido, susijaudinęs esi, - Jelena kreipėsi į vyrą.
O jam širdis suvirpo: kaipgi išsakyti, koksai troškimas kilo jam? Ar juokas - kūdikio prašyti iš dievaitės? Tokios jam Dievas nežadėjo dovanos. Ir nežinodamas, kokius žodžius parinkti, Ivanas atsistojo, staltiesę pešiodamas, išraudęs visas, ir pasakė:
- Nežinau... Ar galima... Bet aš... Tau pasakyti norėjau... Jau seniai... Aš trokštu, kad vaikelis mudviem gimtų, gražiausioji dievaite.
Priėjo prie Ivano jo žmona. Iš jos akių meilingų laimės ašara per skruostą nusirito. Žmona uždėjo ranką vyrui ant peties, ir jį nudegino alsavimo kaitra.
"Ak, ir naktelė buvo! Ak, tas rytas! Ta diena! Kaip nuostabu gyventi su dievaite!" - Ivanas mąstė, antrąjį vaikaitį aprengdamas pavaikštinėti.
* * *
- Ar suvokei, kokia šitos sakmės prasmė, Vladimirai?
- Puikiausiai suvokiau. Dievas Ivanui nepadėjo. Jam tiesiog pasigirdo Dievo balsas. Ivanas žmoną pavertė dievaite savo paties mintimis.
- Žinoma, tai teisybė: savo mintimis Ivanas susikūrė laimę. Žmoną jis pavertė dievaite ir pats pasikeitė. Bet Dievas jam padėjo.
- Kada?
- Dar tada, kai Dievas kiekvienam atidavė viską, tada, kai mąstė, kaip sukurti žmogų, ir jį kūrė. Ir paaiškino tai pirmam iš sukurtųjų. Tik prisimink iš "Pasaulio sukūrimo", ką pasakė Dievas: "Sūnau, esi tu gyvastis neblėstanti, tu amžinas, nes tavo siela turi kuriančių svajonių."
Vladimirai, šie žodžiai ir dabar byloja tiesą. Kiekvienas mūsų turime svajonių kūrybingų. Ir skiriamės tik tų svajonių kryptimi. Į ką jos nukreiptos? Ir ar stipri mintis ir jos energija dabar gyvenančių sūnų ir dukterų?"
~~~~✵~~~~
Gražios ir kupinos meilės jums kūrybos, nuostabiausių ir įkvepiančių svajonių ir grožio! Tebūnie kiekviena gyvenimo diena jums stebuklinga, sukurta jūsų pačių. :)
Viktorija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą