" Štai 10-toji iliuzija:
EGZISTUOJA NEIŠMANYMAS
Vis daugiau iliuzijų krovėte vieną ant kitos, vis sunkiau darėsi perprasti gyvenimą. Žmonės kėlė vis daugiau klausimų, į kuriuos atsakymų nežinojo. Jeigu čia buvo tiesa, tai kodėl ir ten? Jeigu ten buvo tiesa, tai kodėl ir čia? Netrukus filosofai ir mokytojai ėmė mosuoti rankomis. "Mes nežinome, - tvirtino jie, - ir netgi negalime pasakyti ar tai įmanoma žinoti iš viso."
Taip gimė neišmanymo idėja.
Ši idėja taip visur tiko, kad galiausiai paplito ir leido pateikti galutinį atsakymą.
Mes tiesiog nežinome.
Įvairios institucijos šiame atsakyme rado ne tik išsigelbėjimą, bet ir tam tikrą galią. "Mes nežinome" pavirto "Mes neprivalome žinoti", o dar vėliau "Jums nereikia žinoti", kol galiausiai tapo "Ko nežinosite, tas jūsų neužgaus."
Tokie teiginiai suteikė įgaliojimus Bažnyčios bei valdžios atstovams kalbėti bet ką ir elgtis bet kaip - niekam nereikėjo duoti jokių atsakymų.
"Mes neprivalome žinoti" galiausiai tapo religine dogma.
Yra tam tikrų visatos paslapčių, kurių Dievas nenori mums atskleisti, teigė dogma, tad netgi domėjimasis tokiais dalykais tapo šventvagyste. Ši teorija sparčiai plito nuo religijos į politiką ir valdžios sluoksnius.
Dėl to jūsų istorijoje buvo laikotarpis, kai už tam tikrus klausimus, pateiktus tam tikru laiku ir tam tikru būdu, lėkdavo galvos.
Tiesiogine prasme.
Draudimas klausti suteikė Neišmanymui aukštą statusą.
Neuždavinėti "nereikalingų" klausimų tapo šviesaus proto ir gerų manierų požymiu. Netgi elgesio norma. Gero elgesio.
