Kol buvome vaikai, tol galėjom būti labiau atsipalaidavę, mėgautis gyvenimu, tiesiog būti šioje akimirkoje nesirūpinant dėl rytojaus. Tačiau netikėtai buvom įmesti į suaugusių gyvenimą, kur staiga reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, eiti į darbą, išlaikyti būstą, rūpintis ne tik savimi bet ir visa šeima, kilti karjeros laiptais. Ir pamirštame svarbiausią savo tikslą - būti laimingais.
Dauguma gyvena labai skubotai ir nėra laiko pabūti su savimi. Mes bandom vytis savo gyvenimą, pakeisti jį iš išorės, todėl gyvename strese. Atrodom panašiai kaip katinukas, kuris žaidžia su savo atvaizdu veidrodyje. Bandom pakeisti tai ką matom atspindyje, pykstame kai nepavyksta, nesusimąstydami, kad pokyčiai, kad ir kokie jie būtų, visuomet prasideda mumyse.
