Egoizmas ir Altruizmas - Du Kraštutinumai

Viešoje erdvėje dažnai matau žmones pasisakančius, kad žmogui reikia: "Perlipti per savo ego", "Gyvenimo pilnatvę gali patirti tik padėdamas kitiems", "Pirmiausia rūpintis savimi, o ne kitais yra egoistiška", kad būtent taip žmogus auga ir tobulėja. Tačiau šiandien norėčiau panagrinėti šias savokas Egoizmas ir Altruizmas, ką tai duoda žmogui ir kodėl vieną pusę esam linkę smerkti, o kita atrodo siekiamybė.

EGOIZMAS

Egoizmas laikomas negatyviu bruožu, nes manoma, kad toks žmogus visuomet ieško naudos sau. Jam nerūpi kitų žmonių jausmai ir emocijos, dažnai jis pamina net ir patį save, kad atitiktų savo ar kitų primestą idealą. Šalia tokio žmogaus ne itin jauku būti, jis dažnai gali bandyti sutrypti tave, kad tik pats jaustųsi gerai, iškeltų save virš kitų ir taip paglostytų savo ego. Tačiau toks žmogus nėra laimingas, jis yra auka. Dažniausiai iš vaikystės atsineštos baimės, kad turi būti pats geriausias, kad tave pripažintų ir mylėtų, neleidžia žmogui atsipalaiduoti ir tiesiog būti savimi, o būtent tai jam leistų priimti save tokį, koks yra be poreikio žeminti kitus.

Dažnai toks žmogus vadinamas savimyla ir tuomet atrodo, kad meilė sau yra negerbtina, nors tai vienas gražiausių dalykų, ką galime padaryti dėl savęs ir dėl kitų - mylėti save.


ALTRUIZMAS

Dažnai žmogus, kuris atsisako savęs vardan kitų yra laikomas geros širdies žmogumi. Tačiau būna ir taip, kad toks žmogus yra visiškai nelaimingas pats su savimi, jis jaučiasi auka ir jam būna ypač skaudu, kai kiti dėl jo nesiaukoja taip, kaip jis aukojosi dėl jų. Tačiau jis ir toliau yra pasiruošęs atiduoti visą save vardan kitų laimės.

Ir galiausiai, kad ir ką tu darai, visuomet vis tiek viskas prasideda nuo AŠ. "Aš noriu padėti seneliams", "Aš noriu išgelbėti gyvūnus", "Aš noriu, kad tu geriau jaustumeis", "Aš bijau, kad manęs nepripažins, jei taip nesielgsiu". Altruizmas tėra kita egoizmo forma.

Kai susipažinau su savo vyru, jau buvau pradėjusi dvasinius ieškojimus, savęs pažinimą, tobulėjimą. Ir norėjau, kad šį kelią pažintų ir kiti, man buvo skaudu matyti savo šeimos narius sergančius, vartojančius alkoholį, kai matau, kaip jis tiesiog akyse naikina žmogaus kūną... Tačiau mano vyras iškart man pasakė: Nėra nieko savanaudiškesnio, kaip norėti, kad kitas pasikeistų. Net jeigu tai jam atneštų gėrį, to nori tu, o ne jis.
Padėti visuomet yra nuostabu, bet tam yra viena sąlyga. Tavęs tos pagalbos ar patarimo turi paprašyti arba gali paklausti žmogaus ar jis nori išgirsti tavo nuomonę, ar jam reikia tavo pagalbos.. Kad ir kaip tu nori padėti žmogui, jei jis nepasiruošęs tam, jis tavęs negirdės, tai yra jo pasirinkimas kaip jis nori gyventi, tu esi atsakingas tik už savo paties gyvenimą ir tavo didžiausia užduotis yra būti laimingam ir mylėti save.

Žmogus neleidžia sau būti laimingu, nes bijo būti savanaudišku. Kodėl taip nutinka?

Grįžkime į vaikystę, kur dauguma iš mūsų buvome mokyti aukotis vardan kito, paminti save, kad padarytume kitą laimingu. Dažnai buvome auklėjami per kaltės jausmą, kad jeigu nedarysim ko nors, ar nesielgsim vienaip ar kitaip, tai nuliūdinsim mamą ar kitą artimą žmogų. Kokia žinutė tai yra iš tiesų? Atsisakyk savęs, kad padarytum mane laimingu. O to reikalauti ar nėra savanaudiška?

Kai kalbu apie meilę sau, kad žmogus visuomet turi pirmiausia žiūrėti savęs, klausyti savo širdies ir daryti tai, kas jam yra gera, neretai gaunu tokį klausimą: bet ar tai nėra savanaudiška? Mes juk turime nugalėti savo ego ir padėti kitiems. O kas yra ego? Ego yra dalis tavęs ir tu turi save priimti visą.

Kas nutinka, kai nustoji tenkinti kitų lūkesčius ir pažvelgi į savo tikruosius norus?
Kad pažintum save, turi savęs klausyti, save mylėti, turi išmokti vėl girdėti savo širdį, ne proto programas, o būtent širdį, savo intuiciją, kuri visuomet pasakys kaip tau geriausia elgtis. Kad tai padarytum tau tereikia atsipalaiduoti ir leisti energijai tekėti, leisti sau būti čia ir dabar. Kai mes klausome savęs, kai mes mylime save, mes galim ta meile dalintis su aplinkiniais, skleisti šviesą, džiaugsmą ir kurti kartu.

Tačiau visuomet reikia mokėti pasakyti NE. Jeigu kiti žmonės tikisi iš tavęs kažko, kas prieštarauja tavo prigimčiai, tu turi mokėti jiems atsakyti. Nes tenkindamas kiekvieno užgaidas, tam žmogui nepadėsi. Ypač dažnai tėvai ar kiti artimieji turi daugybę lūkesčių, bet tai yra jų norai, ne tavo. Tavo misija nėra ir niekuomet nebuvo tenkinti kitų norus. Atrask save ir eik savo autentišku, nuostabiu keliu.

Kaip ir visur turi būti BALANSAS

Mylėti save, gerbti save, priimti save yra nuostabu ir tebūnie tai yra savanaudiška ir tai yra gerai. Tik mylėdamas save, tu gali duoti kažką gero kitiems. Be prievartos, be jokių įsipareigojimų, tai tiesiog bus visiškai natūralu. Kai priimi save, tave užpildo nuostabi, tyra meile, kuria nori dalintis, Taip atrandi balansą tarp altruizmo ir egoizmo.

Jeigu pats nesi harmonijoje su savimi, bet verti save duoti kažką kitiems, tai tą negatyvą ir paskleisi. Kad nuspalvintum pasaulį gražiomis spalvomis, visų pirmą turi užpildyti save. Tiksliau tariant, turi save pažinti, leisti sau būti, augti, plėstis. Tuomet gims natūralus troškimas duoti ir patirsi nuostabų džiaugsmą, suteikdamas kažką gero kitiems. O taip pat mokėsi ir būti tiesiog su savimi. Ir tuomet nebereikia kitų pripažinimo ar pritarimo, nes didžiausią palaikymą jauti pats iš savęs. Nebijai būti atstumtas, nes žinai, kad jeigu tam tikri žmonės pasitraukia iš tavo gyvenimo, vadinasi jie turėjo atlaisvinti vietos naujiems santykiams, naujiems žmonėms, kurie vertins tave tokį, koks esi.
--

Ir pabaigai dalinuosi nuostabiu įrašu iš "People’s Choice Humanitarian Award", nes duodi yra gera, rūpintis ir padėti kitam yra gera. Bet taip pat svarbu nepamiršti savęs, apdovanoti save dėmesiu, meile ir palaikymu ir duoti tai kitiems.



Viktorija Bert