Ryšys Su Dievu - Kodėl Religija Tam Trukdo?

Savo sąmoningą dvasinę kelionę pradėjau nuo vedų išminties. Nors ne, tai ne visai tiesa. Pirmą kartą absoliučiai tyrą meilę ir harmoniją su savimi pajutau protestantų bažnyčioje. Laimės ir meilės ašaros riedėjo mano skruostais beveik visą laiką, kol ten buvau, tai buvo nuostabi patirtis. Dėkoju dievui, kad suvokiau, kad tai yra mano ryšys su dievu, su savimi ir, kad dainos dievui tik padėjo man tai atrasti, bet toliau galiu eiti pati. Keliaujant toliau per gyvenimą atradau vedas, taip pat teko artimiau susipažinti ir su islamo religiją. Vedų išmintis man tikrai padėjo nusiraminti ir tvirčiau atsistoti ant kojų, atrasti savo moteriškumą ir meilę sau bei kitiems. Tačiau pajaučiau, kad mane tai riboja. Su manimi nerezonavo tokios tiesos, kaip :reikia išsirinkti religiją ir ja sekti, nesvarbu kokia religija, bet ji turi turėti autoritetingus šventraščius, tik toks gali būti patikimas kelias pas Dievą... ir daug kitų dalykų.

Taip tai yra tiesa, kad yra žmonių, kurie eina tuo keliu ir jiems gera, daugumai gera, kitaip religijos neišgyventų, nors yra ir tokių, kurios veikia per baimę. Kaip jau rašiau man irgi tiek su krikščionybe, tiek islamu, tiek vedomis pavyko atrasti ryšį su savimi, ir vėlgi tai tik žvelgiant iš paviršiaus. Bet iš tiesų juk religiją sukūrė žmonės. Tai yra tiesiog kažkieno patirtis su dievu ir tu gali bandyti tai atkurti, kopijuoti arba gali atrasti savo asmeninį santykį. Nei Jėzus, nei Rama, nei Buda nesukūrė religijos, tai padarė žmonės.

Man pavyko atrasti tą ryšį pačiai, kad ir kur bebūčiau. Žmogus yra iš ties galinga esybė, esam nuostabūs kūriniai ir kūrėjai/įvykių lemėjai. Ir mūsų natūrali būsena yra laimės būsena, tuomet mes be jokių tarpininkų esame vienyje su dievu, su pačiu savimi ir galime kurti meilės kūrybą.

Esu vienis su pačia energija, kuri mane sukūrė

Vedama intuicijos paėmiau Vladimiro Megrės knygą "Anastasija" ir atsiverčiau 349psl., tai yra penktoji šios knygų serijos knyga, pavadinimu "Kas Mes?". Maloniai nustebau ir apsidžiaugiau, kai pamačiau kokia tema gvildenama tame puslapyje. Taigi, dalinuosi.

Apie Dievą, Religiją ir Žmogų. Pokalbis tarp Anastasijos ir Vladimiro:

* * *

"Kūrį laiką tylomis žiūrėjau, kaip mėnulio šviesoje ant lovos krašto, romiai susidėjusi rankas ant kelių, sėdi Anastasija, o paskui... Ir pats ligi šiol negaliu suprasti, kaip tai atsitiko, bet ūmai ištariau:
- Aš supratau, kas tu, Anastasija, tu - galinga deivė!
Sulig tais žodžiais parklupau prieš ją ant kelių.
Anastasija aiktelėjo sielvartingai ir desperatiškai. Pašoko, atšlijo nuo manęs, atsirėmė į sieną ir suglaudė ties krūtine rankas, tarsi melsdamasi.

- Vladimirai, meldžiu, stokis, tu neturi prieš mane klūpoti. O Dieve, Dieve, ką aš padariau, atleisk man, kad pernelyg painiai viską aiškinau Tavo sūnums. Vladimirai, juk Dievas yra pasakęs, kad visi žmonės lygūs, jie neturi lankstytis vienas prieš kitą, o aš - tiesiog moteris, aš - Žmogus!
- Tu labai skiriesi nuo visų žmonių, Anastasija, ir jeigu tu - tiesiog žmogus, tai kas mes tokie, kas toksai aš?

- Ir tu - žmogus, tik kasdienybėje blaškioj paskendęs dar neturėjai laiko pamąstyti, kokia tavoji paskirtis.

- Mozė, Jėzus Kristus, Mahometas, Rama, Buda - kas jie, kaip tu į juos žvelgi?

- Išvardinai, mielasis, mano vyresniuosius brolius. Ne man apie jų darbus spręsti, galiu tik pasakyti: niekas jų, nė vienas negavo žemiškosios meilės pilnutinės. 

- Ką tu kalbi, kiekvienas jų net ir dabar turi milijonus garbintojų.

- Bet garbinimas dar nereiškia meilės. Jis atima iš garbintojo nuolankaus vien tik žmonėms būdingą mintijimo galią. Didžiulis mano brolių agregoras, nes didino žmonių daugybė jį per amžių amžius, beje, kiekvieno iš daugybės tos energija silpnėjo, ir laikui bėgant atsirado nemažai benorinčių pasmerkt, suniekint mano brolių darbus. Beje, nesupratau kodėl jie savo agregorą vis kruopščiai didino, dėl ko energiją per amžių amžius kaupė. Įspėt jų paslapties ničniekas neįstengė, kol neišaušo šie laikai. Tada nusprendė broliai: kas buvo sukaupta, sutelkt į vieną ir išdalinti savąją energiją dabar pasaulyje gyvenantiems žmonėms. Nužengs į Žemę naujas tūkstantmetis; jo metu šioj žemėje gyvens dievai - tie žmonės, kurių sąmoningumas leis priimt tą mano brolių duodamą energiją. 

Vladinimai, meldžiu, nebeklūpėki, stokis! Nes tėvui kiekvienam skaudu regėti, kaip sūnūs jo vergauja ir keliaklupsčiauja. Tik tamsios jėgos stengės visada pažeminti žmogaus orumą. Tad kelkis, Vladimirai, neišduok savęs. Ir nuo manęs neatsitolink."

* * *

Kiekvienas iš mūsų esame Žmogus, esame nuostabios esybės, galingos, kuriančios esybės. Mūsų didžiausia užduotis yra būti laimingiems ir kurti harmonijoje. Dalinuosi trumpu filmuku apie nušvitusius, aukštesnės sąmonės žmones ir jų garbintojus, sekėjus.



Tai yra jų kelione ir kiekvienas iš mūsų kuriame savąją. Nežeminkim savęs klūpodami prieš kitą, jausdamiesi gyvenimo aukomis ir manydami, kad tik autoritetas gali mums padėti. Būkim patys sau autoritetai, atpažinkim savo dvasinius mokytojus kiekvienoje akimirkoje, jie yra mūsų tėvai, draugai, sutuoktiniai, vaikai ir visi kiti, iš kiekvieno mes galime mokytis čia ir dabar. Kiti žmonės mums padeda pažinti ir praplėsti save.

Gražios kelionės!
Viktorija Bert