"Žmogaus gyvenimas! Nuo ko jis priklauso? Kodėl vieni tampa imperatoriais, karvedžiais, o kiti renka maisto likučius šiukšlynuose?
Vyrauja nuomonė, kad nuo pat gimimo dienos kiekvienam jo likimas jau yra nužymėtas. Jeigu tai tiesa, tai žmogus - tik menkutis sraigtelis kažkokio mechanizmo sistemoje, o ne puikiai sukurtas Dievo kūrinys.
Paplitusi ir tokia nuomonė: žmogus - tai kūrinys, turintis visko, ko jam reikia, jame slypi absoliučiai visos Visatos energijos.
Tačiau viena energijos rūšis yra būdinga vien tik žmogui, ir ji vadinasi minties energija. Jeigu žmogus supras, kokį gebėjimą jis turi, jei išmoks juo tobulai naudotis, tai taps visos Visatos valdovu.
Kuris iš tų dviejų, vienas kitam prieštaraujančių teiginių, yra teisingas?
<...>
O dabar tegu kiekvienas jūsų, mieli skaitytojai, pabando įsigilinti į savo gyvenimą. Ar padarėte viską, kad jūsų svajonė išsipildytų?
Drįstu tvirtinti, kad kiekviena svajonė, net ir tokia, kuri atrodo nereali ir perdėm fantastiška, vis vien bus įgyvendinta, jei žmogus, kuris nori, kad jo troškimas išsipildytų, imsis paprastos ir nuoseklios veiklos tam pasiekti.
Šį teiginį galima pailiustruoti daugybe pavyzdžių. Vieną čia ir pateiksime.
ANGLŲ LORDO NUOTAKA
Kartą nedidelėje Vladimiro miesto turgavietėje atsitiktinai tapau skandalo liudininku, įsiliepsnojusio tarp jaunutės pardavėjos ir pirkėjo - apgirtusio vyriškio.
Mergina pardavinėjo cigaretes, matyt, visai neseniai buvo pradėjusi dirbti. Taigi dar nepakankamai orientavosi, ką parduoda, painiojo cigarečių pavadinimus, todėl pirkėjus aptarnavo lėtai. Susidarė eilė - trys - keturi žmonės. Eilės gale stovintis vyriškis garsiai pasakė merginai:
- Judinkis greičiau, greičiau, negrabaila!
Merginos skruostai išraudo. Keletas pro šalį ėjusių žmonių stabtelėjo ir smalsiai nužvelgė nevikriąją pardavėją.
Apgirtęs vyriškis ir toliau garsiai griežė apmaudą, komentuodamas pardavėjos darbą. Jis norėjo nusipirkti du pakelius cigarečių "Prima", bet kai jau buvo jo eilė, mergina atsisakė jį aptarnauti. Išraudusi ir sumišusi, vos sulaikydama ašaras, ji pasakė pirkėjui:
- Jūs elgiatės užgauliai. Aš atsisakau jus aptarnauti.
Vyriškis iš pradžių nustėro, kad viskas pasisuko taip netikėtai, paskui atsigręžė į didėjantį žiopsotojų būrelį ir dar labiau pradėjo griežti apmaudą:
- Tik pažiūrėkit į tą pienburnę, kokia ji niekam tikusi! Išeisi už vyro, jis tave dar ne tokiais žodžiais išvadins, jei virtuvėje suksies kaip apatinė girnapusė.
- O aš nesileisiu vyro užgauliojama, - atsakė mergina.
- Kas tu per viena? Mergpalaikė nucimpusi, - dar garsiau suriko vyriškis, vis labiau irzdamas. - Tik pamanykit nesileis. Gal tu už anglų lordo ketini ištekėti?
- Gal ir už lordo, tai jau mano reikalas, - atkirto mergina ir nusisuko.
Atmosfera kaito. Nė viena pusė nenorėjo nusileisti. Atomazgos laukė jau didokas būrys žmonių - nuolatinių turgaus lankytojų. Susirinkusieji ėmė svaidyti kandžias replikas, šaipydamiesi, kad turgaus pardavėja ketina ištekėti už anglų lordo.
Nuo gretimo prekystalio priėjo ir greta savo draugės atsistojo kita mergina. Atsistojo tylomis, ir tiek.
Abi stovėjo tylėdamos - dvi jaunos merginos, pažiūrėti neseniai baigusios mokyklą, stovėjo prieš susirinkusius žmones, kurie garsiai svarstė, kokios jos akiplėšos ir didžiuoklės.
Labiausiai visi šaipėsi iš jos neįgyvendinamo noro tekėti už lordo, - nei išvaizdos, nei galimybių.
Išeitį surado jaunas turgavietės prekystalių savininkas. Pirmiausia priėjęs jis griežtu tonu pareikalavo, kad mergina parduotų pirkėjui cigaretes, tačiau, kai ši atsisakė, mikliai susigaudė ką padaryti, kad būtų patenkinti visi. Jis išsitraukė iš kišenės pinigų ir tarė kreipdamasis į jauną pardavėją:
- Gerbiamoji, maloniai prašau, jeigu jums nesunku, parduokite man du pakelius cigarečių "Prima".
- Prašom, - atsakė mergina, paduodama jam cigaretes.
Jaunasis prekystalių savininkas padavė cigaretes pirkėjui, - vaidytis nebeliko dėl ko ir minia išsivaikščiojo.
Vis dėlto ši istorija turi tęsinį, ir gana nelauktą.
Atėjęs į turgavietę ko nors nusipirkti, nuo tol kas kartą nejučiom atkreipdavau dėmesį į jaunąsias pardavėjas. Dabar jos dirbo su tokiu pat įgudimu, kaip jų vyresniosios kolegės ir vis dėlto gerokai nuo jų skyrėsi. Grakščios, kukliai, bet tvarkingai apsirengusios, saikingai pasidažiusios, jos ir laikėsi kur kas elegantiškiau negu kitos. Turgavietėje merginos išdirbo kone metus ir staiga abi dingo.
Prabėgo pusmetis, ir vasarą, toje pačioje turgavietėje, aš atkreipiau dėmesį į elegantišką jauną moterį, einančią palei prekystalius. Ji skyrėsi nuo kitų ir oria laikysena ir madingais, brangiais drabužiais. Šalia šios įspūdingos moters, ėjo orus vyriškis su pintine, pilna visokiausių vaisių.
Pažinau, kad ši jauna moteris, traukianti susižavėjusių vyrų žvilgsnius ir kelianti kitoms moterims pavydą, yra cigarečių pardavėjos draugė.
Priėjęs paaiškinau jaunajai porai, labiausiai dėl to, kad vyriškis buvo kiek sunerimęs, kodėl taip smalsiai į juos žiūriu. Jaunoji moteris galiausiai mane pažino. Mes atsisėdome prie staliuko, kavinėje, po atviru dangumi, ir Nataša, - toks buvo jos vardas, - papasakojo man, kas įvyko per pastaruosius pusantrų metų.
- Tą dieną, kai daugybės nuolatinių turgavietės lankytojų akivaizdoje tarp Katios ir pirkėjo kilo konfliktas, mudvi nusprendėme iš darbo išeiti, kad iš mūsų nesišaipytų. Pamenate, Katia tuomet pasakė, kad ištekės už anglų lordo. Ir žmonės šaipėsi iš tokių jos žodžių. Vadinasi ir toliau šaipysis, pirštais į mus rodys - buvome įsitikinusios.
Tačiau darbo kitoje vietoje neradome. Juk mudvi tada buvome vos tik baigusios mokyklą, o į institutą nepatekome dėl konkurso. Dėl manęs tiek jau to, aš mokausi vidutiniškai, tačiau Katia buvo beveik pirmūnė. Ir egzaminus gerai išlaikė, bet deja, neįstojo. Kaip tik tada institute buvo sumažintas nemokamų vietų skaičius, o mokėti už mokslą ji neturėjo galimybių: jos motina uždirbo mažai, o tėvo Katia neturėjo. Štai mudvi ir pradėjome dirbti turgavietėje pardavėjomis, nes kitur mūsų nesutiko priimti.
Mudvi dirbome ir drauge ruošėmės kitais metais vėl stoti į institutą. Tačiau praėjus savaitei po to konflikto, Karia man ūmai pasakė:
- Aš turiu deramai pasiruošti, kad būčiau verta anglų lordo. Jeigu nori ruoškimės kartu!
Pamaniau, kad mano draugė juokauja, bet kur ten! Katia ir mokykloje buvo atkakli.
Bibliotekoje ji susirado kilmingų mergelių instituto programą ir ją savaip, šiuolaikiškai adaptavo. Taigi pradėjome ruoštis pagal Katios programą tarytum apsėstos.
Mokėmės šokių, aerobikos, studijavome Anglijos istoriją, gero tono ir manierų taisykles. Politines diskusijas sekėme per televiziją, kad mokėtume palaikyti pokalbį su protingais žmonėmis.
Netgi dirbdamos už prekystalio stengėmės stengėmės laikytis kaip aukštosios visuomenės pobūvyje, kad mūsų manieros būtų natūralios.
Iš gaunamo uždarbio nieko sau neišleisdavome. Net kosmetikos nepirkdavome - taupėme. Reikėjo taupyti, kad galėtume pasisiūti tinkamų drabužių ir nusipirkti turistinius kelialapius į Angliją.
Katia pasakė, kad anglų lordai po mažutę Vladimiro turgavietę nevaikšto. Vadinasi mums reikia važiuoti į Angliją, tuomet šansai gerokai padidės.
Nuvažiavome mudvi su turistų grupe į Angliją. Dvi savaitės prabėgo greitai. Žinoma, pats suprantate, anglų lordai nei mus pasitiko, nei kur lydėjo. Na, aš ničnieko ir nesitikėjau, viską dariau dėl draugystės su Katia. O ji tikėjosi. Ji atkakli. Vis žvelgė anglams į veidus, ieškojo sau skirtojo. Mudvi net porą kartų buvome nuėjusios į šokių klubą, tačiau mūsų niekas anei karto nepakvietė šokti.
Paskutinę dieną jau ėjome iš viešbučio autobuso link, kuriuo turėjome važiuoti į oro uostą, o Katia vis dar nenustojo vilties, vis žvalgėsi aplink. Sustojome ant laiptelių, Katia ūmai pastatė rankinę ant žemės, žiūri į šoną ir sako: "Va, jisai eina."
Žiūriu, eina šaligatviu viešbučio durų link jaunuolis, susimąstęs, ir mes jam nė motais. Kaip ir maniau, jis nė nežvilgtelėjo į Katią ir praėjo pro šalį.
Ir ūmai Katia, - tik pamanykit! - garsiai šūktelėjo jam, kad atsigręžtų.
Jaunuolis atsigręžė į mūsų pusę. Katia lėtai, bet ryžtingai priėjo prie jo ir sako angliškai: "Mano vardas Katia. Aš iš Rusijos. Dabar išvažiuoju į oro uostą autobusu su savo turistų grupe. Aš prie jūsų priėjau... Pajutau, kad galiu jums būti gera žmona. Aš dar jūsų nemyliu, tačiau galiu pamilti, ir jūs mane pamilsite. Turėsime du puikius vaikus. Berniuką ir mergaitę. Ir būsime laimingi. O dabar jei norite, galite palydėti mane į oro uostą."
Jaunasis anglas žiūrėjo į Katią labai rimtai, nei žodžio jai netardamas, matyt, apstulbęs iš netikėtumo. Paskui pasakė, kad turi rimtą dalykinį susitikimą, palinkėjo laimingos kelionės ir nuėjo.
Visą kelią iki oro uosto, Katia tylėdama žiūrėjo pro autobuso langą, mudvi visai nesikalbėjome. Nesmagiai jaučiausi ir aš, ir Katia, nes kiti turistai matė šią scena prie viešbučio durų. Tiesiog instinktyviai jaučiau, kaip žmonės šaiposi iš Katios, smerkia ją.
Kai atvažiavome į oro uostą, Katia prie autobuso laiptelių pasitiko tas pats anglas su didžiule puokšte gėlių.
Ji padėjo rankinę ant asfalto, - ne, ji rankinę tiesiog numetė, puokštės nepaėmė, tik prisiglaudė jam prie krūtinės ir apsiverkė.
Jis nejučiomis paleido puokštę iš rankų, gėlės pabiro. Mes, visa grupė, renkame gėles, o jiedu stovi. Ir anglas glosto Katiai plaukus. Ir tarytum nieko aplinkui nėra, greitai, greitai kalba, berdamas žodžius, koks jis kvailys, vos nepražiopsojo savo laimės, ir, jeigu būtų nespėjęs, paskui būtų graužęsis visą gyvenimą, ir vis dėkoja Katiai, kad jinai jį surado.
O lėktuvas truputį vėlavo. Dabar nepasakosiu kaip, bet tai aš jį sulaikiau.
Katios anglas pasirodė esąs iš diplomato šeimos ir pats ketino dirbti kokioje nors pasiuntinybėje.
Kai grįžome į Rusiją, jisai skambino Katiai kiekvieną dieną. Jie ilgai kalbėdavosi. Dabar Katia Anglijoje. Jinai laukiasi. Manau jiedu iš tikrųjų myli vienas kitą. Ir aš patikėjau meile iš pirmo žvilgsnio.
Nataša, papasakojusi man šią nuostabią istoriją, nusišypsojo sėdinčiam prie stalelio jaunam vyriškiui. Paklausiau ar jiedu seniai pažįstami. Jaunuolis atsakė:
- Matot, aš irgi buvau toje turistų grupėje. Kai anglui pabiro gėlės, Nataša pradėjo jas ir rinkti ir aš šokau jai padėti. Dabar va jos pintinę su vaisiais nešu. Kur ten mums prilygti anglų lordams!
Nataša švelniai uždėjo ranką jam ant peties ir šypsodamasi tarė:
- Taip, kurgi jiems prilygti - rūsai vyrai kaip mūrai.
Paskui ji atsigręžė į mane ir laimingu balsu tarė:
- Mudu su Andriejumi prieš mėnesį susituokėme, dabar atvažiavome aplankyti mano tėvų.
* * *
Perskaitę šių dviejų merginų istoriją, daugelis pagalvos: joms pasisekė, arba - situacija nestandartinė. Vis dėlto aš drąsiai tvirtinu, kad šiuo atveju situacija buvo visiškai standartinė ir dėsninga. Be to, tvirtinu, kad nuosekliai atkartodamos Katios ir Natašos veiksmus, panašią istorijos baigti gali sau prognozuoti ir kitos merginos. Žinoma, gali skirtis tiek išrinktųjų vardai, charakteriai, tiek troškimo išsipildymo laikas, tačiau, kad panašiai viskas būtų ir kitoms, visai aišku. O kodėl gi aišku? Tai nulemtų pačios merginos, jų minčių ir paskui mintis sekusių veiksmų kryptingumas.
Juk anuomet Katia svajojo, turėjo tikslą - ištekėti už anglo. Nesvarbu dėl kokio postūmio tai atsitiko. Greičiausiai jai buvo nemaloni turgavietės atmosfera, apgirtę pirkėjai, šiurkštumas, o gal įžūlaus, skandalą sukėlusio pirkėjo pašaipos.
Taigi svajonė gimė. Na ir kas? Argi mažai jaunų merginų svajoja apie princą su baltu "Mercedesu", o paskui vis tiek išteka už paprastų nevykėlių? Daugumos jų svajonės neišsipildo.
Na taip, žinoma neišsipildo, bet tik todėl, kad jų veiksmai, o tiksliau - neveiklumas, lydintis jų svajones, panašus į anekdotinę istoriją apie loterijos bilietą. Kai žmogus svajoja išlošti, netgi Dievo prašo pagalbos, o paprasčiausio veiksmo - nusipirkti nors vieną loterijos bilietą - neatlieka, tai ko daugiau norėti?
O Katia ir Nataša ėmė veikti, taigi įgavo pagreitį tam tikras nuoseklumas: Svajonė - Mintis - Veiksmai. Jei pamėgintumėte išmesti nors vieną elementą, merginų likimas pasidarytų visiškai kitos."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą