Viešoje erdvėje dažnai matau žmones pasisakančius, kad žmogui reikia: "
Perlipti per savo ego", "
Gyvenimo pilnatvę gali patirti tik padėdamas kitiems", "Pirmiausia rūpintis savimi, o ne kitais yra egoistiška", kad būtent taip žmogus auga ir tobulėja. Tačiau šiandien norėčiau panagrinėti šias savokas Egoizmas ir Altruizmas, ką tai duoda žmogui ir kodėl vieną pusę esam linkę smerkti, o kita atrodo siekiamybė.
EGOIZMAS
Egoizmas laikomas negatyviu bruožu, nes manoma, kad toks žmogus visuomet ieško naudos sau. Jam nerūpi kitų žmonių jausmai ir emocijos, dažnai jis pamina net ir patį save, kad atitiktų savo ar kitų primestą idealą. Šalia tokio žmogaus ne itin jauku būti, jis dažnai gali bandyti sutrypti tave, kad tik pats jaustųsi gerai, iškeltų save virš kitų ir taip
paglostytų savo ego. Tačiau toks žmogus nėra laimingas, jis yra auka. Dažniausiai iš vaikystės atsineštos baimės, kad turi būti pats geriausias, kad tave pripažintų ir mylėtų, neleidžia žmogui atsipalaiduoti ir tiesiog būti savimi, o būtent tai jam leistų priimti save tokį, koks yra be poreikio žeminti kitus.
Dažnai toks žmogus vadinamas savimyla ir tuomet atrodo, kad meilė sau yra negerbtina, nors tai vienas gražiausių dalykų, ką galime padaryti dėl savęs ir dėl kitų - mylėti save.
ALTRUIZMAS
Dažnai žmogus, kuris atsisako savęs vardan kitų yra laikomas geros širdies žmogumi. Tačiau būna ir taip, kad toks žmogus yra visiškai nelaimingas pats su savimi, jis jaučiasi auka ir jam būna ypač skaudu, kai kiti dėl jo nesiaukoja taip, kaip jis aukojosi dėl jų. Tačiau jis ir toliau yra pasiruošęs atiduoti visą save vardan kitų laimės.